Domantui tikrai ne aštuoniolika
Lonely Lithuanian teenager Rokas, whose mother works abroad, is trying to rise above his depressing post-socialist housing block by singing in a choir. His only refuge – his voice – quickly turns into a threat, as local gangs hunt him for being branded a snitch.
Concrete Kids läuft in 1 Kino in New York City - nächste Vorstellung Samstag, 7. November um 14:00 im Scandinavia House.
Nächste Vorstellungen: Samstag, 7. November.
Vollständiger Spielplan
Spielzeiten zu Concrete Kids, jeden Morgen aktualisiert
Wähle dein Kino und bekomm einen Hinweis, bevor der Film aus dem Programm fällt.
Domantui tikrai ne aštuoniolika
Filmas bando kurti stilizuotą rajono jaunimo portretą tačiau galutinis rezultatas labiau primena estetiškai nugludintą pop-kultūros varomą saldžią fantaziją. Režisierius pasirenka idealizuoti rajoninius gatvinius „marozus“ paversdamas juos kone šiuolaikinio šokio trupe. Marozai su choreografija, vaizdinga mizanscena, vizualiai suderintais kostiumais ir sterilizuotu įvaizdžiu tiktų Rokas Yan ar Donny Montel grupėms. Tam tikru momentu absurdiškumas pasiekia tokį lygį, kad filmas pradeda atrodyti kaip parodija. Jau galvojau tuoj išlįs visi ABUDU nariai ir prasidės savotiška „razborkė“ tarp ABUDU ir Rokas Yan gaujų. Būtų buvę įdomiau ir originaliau. Jei jau referuojame Sion Sono tai referuokime bent pilnai narsiai.Tokia "marozų" interpretacija galėtų veikti kaip sąmoninga satyra ar ironija, bet filme trūksta aiškios nuovokos (self-awareness). Režisierius, panašu, siekia rimtesnio, gal net dramatiško tono, tačiau stilistiniai sprendimai tam prieštarauja. Dėl to nei humoras, nei drama iki galo nesuveikia. Jei rodomas toks disonansas, kurio neina rimtai priimti tai kodėl nepriimti drąsaus sprendimo ir pasijuokti iš savęs?Akivaizdi įtaka iš Sion Sono kūrybos – tiek bandymai derinti absurdą su buitimi tiek garso takelio sprendimai. Deja, tai labiau išblaško nei praturtina filmą, nes jie nėra organiškai integruoti į pasakojimą. Vietoje stipresnio naratyvo jie dar labiau išryškina jo fragmentiškumą.Dar į filmuką integruotas savotiškas „čekovo ginklas“ – rajono vaikis, kuris tampa deus ex machina figūra su net savo ikoniška fraze "nuo rajono nepabėgsi". Ar gi netiktų Sion Sono dramatiškai absurdo komedijai? Buvo puiki akimirka sulaužyti 4-tąją sieną. Deja, visa tai auditorijai turi skambėti kaip reali išmintis. Nelabai sėkmingai. Šiuo atveju šis sprendimas atrodo ne kaip subtilus dramaturginis elementas, o kaip tingus būdas užbaigti istoriją dar paskutinį kartą priimant save per daug rimtai. Grįžtant, didžiausia filmo (o gal režisieriaus) problema - identiteto stoka. Jis nėra nei pilnai satyrinis, nei pilnai dramatiškas, nei pakankamai drąsus tapti miuziklu (kodėl neišnaudojus muzikanto-aktoriaus-protagonisto gebėjimų daugiau?). Humorui trūksta sąmoningumo, dramai - tikrumo, o vizualiniam stiliui ir istorijai - prasmės. Dėl to visas kūrinys ima atrodyti paviršutiniškas ir dirbtinis, nenuoširdus.Galutiniame rezultate sunku rasti autorinio braižo ar autentiškos istorijos perteikimo. Vietoje to lieka estetiškai tvarkingas, bet emociškai tuščias kūrinys, kuris labiausia kelia cringe reakciją. Ironiška, bet net studentų darbai dažnai paveikesni, o gal net autentiškesni.P.S. kodėl vienoje auditorijoje ir pradinukams ir 12-okams skelbiami pažymiai?
po paraliais, ar dabar kiekvienas filmas su šokio ir choro scena yra miuziklas?
Ein einsamer litauischer Teenager, dessen Mutter im Ausland arbeitet, sucht Zuflucht vor seinem rauen Plattenbau, indem er in einem Chor singt, und wird dadurch zum Ziel lokaler Gangs.
Concrete Kids wurde 2026 vom litauischen Filmemacher Saulius Baradinskas inszeniert.
